Pernai kalbėjau apie Rusijos kibernetinį karą, šiemet vėl pasakosiu apie Rusiją. Neišvengiamai. Tik pradėjus kristi bomboms, kibernetinio karo tema, mano akimis, nėra tokia aktuali.

Šiandien noriu pasikalbėti apie kitą karo ir politikos aspektą, kuris prie ko priveda – (blogąją) energetiką. Esu tikras, kad šis karas yra netikusios Europos energetinės politikos pasekmė. Ir jis baigsis tik tada, kai Europa nustos pirkti rusiškas dujas. Tuoj papasakosiu, kaip ir kodėl. Bet pradėsiu nuo istorijos iš savo asmeninio archyvo.

Nukelsiu jus į Niujorką, Manhataną, 2016 metus, spalio mėnesį. Liko 2–3 savaitės iki JAV prezidento rinkimų. Du likę kandidatai – Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas. Vėlų penktadienio vakarą sėdžiu su šeima namie po ilgos darbo savaitės. Gaunu skambutį iš pažįstamo. Jis sako: „Alfredai, mano gera draugė norėtų susipažinti su tavimi. Mes sėdim pas ją bute ten ir ten. Pasižadėk, bus įdomu. Ir buto adresas – tik per dvi gatves nuo tavo namų. Užsuk trumpam.“

Kalbėdamas pa-google’inu adresą – iš tikrųjų jis šalia. Kas dar įdomiau, tai vienas iš prestižinių Manhatano gyvenamųjų projektų, kurį pastatė kaip tik D. Trump’o statybų firma. Pradedu įsivaizduoti, su kuo susitiksiu. Bet nei vardo, nei pavardės tos draugės neklausiu.

Taip pat ir jums šioje istorijoje pavardžių neminėsiu, bet duosiu pakankamai detalių, kad visi smalsūs galėtų pasidaryti savo tyrimą Google ir sužinoti patys. Taip bus įdomiau.

Pereinu tas dvi gatves, įeinu į vestibiulį, man recepcijoje parodo ranka, kur liftas. Liftas veikia taip vadinamu „šabo“ režimu. Važinėja automatiškai, sustodamas kiekviename aukšte, nes šabo metu mygtukų ir iš viso elektronikos naudotis negalima. Po ilgos kelionės 1-as aukštas, 2, 3, 4, galiausiai išlipu 5-ame aukšte. Duris atidaro įspūdingos ir truputį anachronistiškos išvaizdos moteris. Ji – viena svarbiausių D. Trump’o rinkimų kampanijos figūrų. Pasitinka labai draugiškai. Apsikeičiame keliomis banaliomis įžanginėmis frazėmis, iš baro atnešamas brangus Louis 13 konjakas rankų darbo butelyje ir prasideda pokalbis.

Aš pradėjau suprasti, kad čia ne šiaip pokalbis, o verbavimo misija. Mane bando įtikinti prisijungti prie būsimo JAV prezidento komandos. Visi kambaryje sutariam, kad matyt, jis laimės rinkimus už 2 savaites. Verbavimas vyksta tokiais etapais. Pirma man rodo vaikų nuotraukas, kurie čia mokosi groti smuiku pas pasaulinio garsumo japonų mokytojus, čia jie jodinėja žirgais, čia jie safaryje Afrikoje. Sako: „Va, čia gali būti ir tavo vaikai. Ir mes juos pamokytume, ir priimtume po savo sparnu.“ Aš su galvos skausmu prisimenu savo dukros smuiko pamokas, tačiau neatsakau – „ačiū“. Toliau pokalbis įgauna finansinį aspektą, sako: „Aš paskambinsiu tavo šefui, (kuris, beje, irgi žinoma ir kontroversiška Silicio Slėnio figūra, palaikantis D. Trump’o kandidatūrą), jis mano buvęs kurso draugas. Paklausiu, kiek jis tau moka, ir sumokėsiu 3 kartus daugiau.“ Bet ji neskambina. Matyt, ne toks geras draugas. Butelis baigiasi ir prasideda paskutinis verbavimo etapas – grasinimai. Sako: „Alfredai, mes suorganizuotume tavo visai šeimai ir giminei amerikoniškas pilietybes. Jei tu manai, kad Pabaltijis liks nepriklausomas po to, kai išrinks mūsų prezidentą – tu klysti. Neliks nei NATO, ir visas Lietuva mes atiduosim atgal Rusijai. Toks planas.“

Čia aš jaučiu, kad peržengiama kažkokia riba. Mandagiai atsisveikinu, sakau, kad ryt laukia dukros smuiko pamokos, ir perbėgu tas dvi gatves atgal namo.

Dalis tos pranašystės išsipildė – D. Trumpas tapo prezidentu. Kad Rusijos imperialistiniai planai – tai nebuvo iš piršto laužti svajojimai – tai buvo ir yra planas. Bet ačiū Dievui, per Trumpo chaotišką kadenciją, NATO nesubyrejo į gabalus, ir NATO, ir Lietuva yra tvirtesnės negu bet kada anksčiau. Ateitis neprognozuojama.

Mano pokalbis aišku neįrodo, kad JAV prezidentas Trumpas buvo Putino žmogus. Nors daug kas tuo patikėtų. Gal čia tik tuščios penktadienio vakaro kalbos? Tokie klausimai mums kyla stebint nemažos dalies Vakarų pasaulio politikų veiksmus, ir ypač karo su Ukraina kontekste. Ar gali būti, kad Vokietijos, Prancūzijos aukščiausio lygio politikai – irgi „nupirkti“? Aš to įrodyti negaliu, bet ir nereikia. Faktas tas, kad jų rankos jau seniai surištos Rusijos energetinės politikos ir jų ar jų pirmtakų neteisingų sprendimų. Blogos energetikos.

Rusija turi dvi gerai veikiančias industrijas – tai dujų eksportas ir propaganda (kurią finansuoja dujų eksportas). Rusijos propagandistai – tai TV, radijo, interneto žymybės. Jiems mokami milijonai honorarų, jiems priklauso dvarai prie Lugano ežero ar Viduržemio jūros. Jie ypač agresyviai skleidžia neapykantos kupinas žinutes, kursto žmones vienus prieš kitus, griauna ir kuria žmonių reputacijas pagal Kremliaus užsakymus. Jie jau yra paskelbti karo nusikaltėliais. Kita propagandos dalis – skirta eksportui. Tai užsienio politikų papirkimas, šantažas, ekstremalių pažiūrų grupių finansavimas ir viskas, kas gali prisidėti ardant demokratinius Vakarų visuomenių procesus.

Tai dujų eksportas ir propaganda (o ne prastai paruošti kareiviai ar surūdijusi karinė technika) yra pagrindiniai Rusijos ginklai.

Pinigai, gauti pardavus dujas, yra išleidžiami tam, kad sistemingai naikinamas Rytų Europos ir visos Europos suverenitetas, įgyvendinami Rusijos imperialistiniai planai. Ir šie planai jau vykdomi daugelį dešimtmečių. Dėl to papasakosiu, kaip visa tai prasidėjo.

Dabar nukelsiu jus į 1939 metus. Mes visi gerai žinome, kad tais metais, pasirašius Ribentropo–Molotovo paktą, Rusija sudarė sąjungą su Vokietija, kurios pasekmė – Europos rytų blokų padalinimas į Rusijos ir Vokietijos kontroliuojamas teritorijas. Visi žinome, kas atsitiko Lietuvai. Bet priminsiu, kas atsitiko Lenkijai ir Ukrainai, nes čia ir prasideda dujų istorija.

Neužilgo, pasirašius tą dokumentą, Sovietų kariai įsiveržė į tuomet Lenkijai priklausančią Galicijos teritoriją, kurios sostinė buvo Lvovas. Jie įsiveržė su tikslu išvaduoti kenčiančius ukrainiečius nuo lenkų jungo. Pasak sovietinių metraštininkų, vietiniai pasitiko juos su duona, druska ir gėlėmis. Lvovas ir Galicija tapo Sovietų Ukrainos dalimi. Ši istorija vėl buvo bandoma pakartoti prieš porą mėnesių. Kodėl Galicija yra svarbi Sovietų Sąjungai?

Jau Austro-Vengrijos imperijos laikais Galicija buvo ketvirtas didžiausias pasaulyje energetikos gamintojas – ten buvo rasta naftos ir dujų. Įkurta įmonė buvo žinoma kaip didžiausia ir našiausia AV teritorijoje. Tarp kitko, ta įmonė turėjo lengvai įsimenantį pavadinimą – Marijampolė.

Galicijos dujos tapo pirmosiomis sėkmingai eksploatuotomis Sovietų Sąjungoje. Buvo nutiestas dujotiekis, pavadintas „Sojuz“, kurio dujų tekėjimo kryptis buvo priešinga nei dabar (iš rytų į vakarus) – jis tiekė dujas iš Ukrainos Maskvos link. Po kurio laiko Sovietinė Ukraina pradėjo pardavinėti tas dujas savo vakarų kaimynams.

1966 metais rusams pavyko laimėti loteriją – auksinį puodą. Jamalo regione (Vakarų Sibiras) buvo rastas Urengoj dujų rezervas. Tai iki šiol antras didžiausias dujų telkinys pasaulyje po Persijos įlankos. Po dešimtmečio pradėta rengti dujotiekio statybą, kuris tas dujas siųstų į vakarus. Konkretiai – į Vokietiją. Deja, Rusija nei pinigų, nei technologijų neturėjo, kad pastatytų 4,5 tūkst. kilometrų dujotiekį, kuris sujungtų Sibirą su Vakarų Europa. Amerikiečiai, išgirdę apie rusų planą, stojo piestu. Tai buvo Šaltojo karo metai, JAV prezidentas tuo metu buvo Ronaldas Reaganas, savo laiku pavadinęs Sovietų Sąjungą „blogio imperija“ (evil empire). Jis iškart paskelbe sankcijas Sovietų Rusijai. Nei pinigų iš JAV, nei technologijų jie šiam projektui negaus. Vokiečius jis taip pat įspėjo, sakydamas, kad toks projektas su Rusija amžiams padarys europiečius rusiškos ekonomikos ir politikos įkaitais. Įdomu, kad dabartinė bejėgiška Vokietijos politinė pozicija – tai Reigano išsipildžiusi pranašystė. Vokiečiai vienodai nepaklausė JAV patarimų ir pasirašė dar vieną sąjungą su Rusija, kuri ir vėl baigėsi tragikomiškai.

Tuometinė Vokietija buvo ekonominėje recesijoje, jos pramonė ieškojo naujo variklio ir pranašumo, kad galėtų konkuruoti su JAV. 1982 metais dujotiekis buvo pastatytas, jį finansavo Deutsche Bank, o komponentus gamino pagrinde vokiečių kompanijos. Dujotiekis, einantis per Ukrainą, buvo pavadintas „Bratstva“ (Brolija). 1982 metais į valdžią atėjo Helmutas Kolis. Taip pat į Bundestagą pirmą kartą, nesinešdami gėlių ir vilkėdami močiutės megztais megstiniais, buvo įleisti naujai įkurtoje Vokietijos žaliųjų partijos nariai.

Trumpuoju laikotarpiu vokiečių sprendimas pasitvirtino. Ekonomika Kolio laikais augo, didelė dalimi dėl pigių rusiškų dujų. Jį sekęs Gerhardas Schröderis tęsė Brolijos projektą ir dar glaudžiau dirbo su rusiškais dujininkais. Baigęs savo kadenciją, jis bemat iškart perėjo dirbti į rusų kompanijas. Jo CV rasite aukštus postus „NordStream“, „Rosneft“ ir „Gazprom“.

Tuo tarpu buvę hipiai – žaliųjų partija, darė viską, kad Vokietija pereitų prie švarios energetikos, ir pirmiausia, ko siekė, buvo visų atominės elektrinės uždarymas. Prie jų mes dar grįšime.

Čia norėčiau įterpti dar vieną istoriją iš asmeninio archyvo. Kaip prasidėjo mano istorija su dujomis?

2009 metais pradėjau doktorantūros mokslo programą Olandijos Delfto universitete. Mano tyrimų sritis buvo Europos energetika. Kaip ir tie žalieji, buvau labai susidomėjęs atsinaujinančiais energijos sprendimais ir norėjau tirti būtent tai. Bet man vadovaujantis profesorius patarė pasidomėti dujomis. Nieko neįdomesnio negalėtų būti... Bet tiems, kurie pažįsta akademinę industriją, žino, kad raktinis žodis čia – „finansavimas“. Aš jo neturėjau. O kol jo neturi, turi ieškoti. Dažniausiai tai užtrunka daugybę mėnesių ar net metų. Bet mano profesorius primygtinai patarė parašyti tyrimo pasiūlymą kažkokiam dujų konsorciumui. Aš vargais, perlipdamas per save, išspaudziau vieno A4 formato pasiūlymą apie dujas. Nieko apie jas nežinojau ir žinoti nenorėjau. Nusiuntęs, pamiršau, tačiau po mėnesio gavau teigiamą atsakymą ir 2 mln. eurų finansavimą savo tyrimams. Man iki šiol sunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriose man, nieko nenusimanant apie dujas, kažkas lengvai ranka skyrė 2 mln. eurų. Taip mano ateinantys 5 metai susijungė su dujomis.

Turėdamas tokį biudžetą, galėjau imtis projektų, kurie kitiems tyrėjams buvo neprieinami. Įkūriau ir sukūriau energetikos simuliacijų laboratoriją bei didžiausią pasaulyje atvirą energetikos infrastruktūros duomenų enciklopediją. Ten buvo viskas – visos pasaulio elektrinės, dujotiekiai, rezervai, saulės paneliai Vokietijoje, vėjo turbinos Danijoje. Laboratorija naudojosi tais duomenimis, kad sukurtų realistines ateities simuliacijas, kur kompiuteriniai ir žmonių valdomi žaidėjai galėjo sužaisti energetinius ekonominius žaidimus kompiuteryje, prieš priimdami panašius sprendimus realybėje. Žinia apie laboratoriją sklido, pradėjau konsultuoti ES vyriausybes (tarp jų ir Lietuvą), ES Energetikos komisiją, taip pat pradėjau gauti skambučių iš NATO ir JAV organizacijų bei tarnybų. Visai tai, matyt, prisidėjo prie to, kad gavau skambutį iš savo finansuotojų (to dujų konsorciumo, su kuriais iki tol neturėjau jokio kontakto).

Jie pakvietė mane į atokų viešbutį Olandijoje, pavadintą „Bilderberg“. Šio pavadinimo tikrai žino tie, kurie domisi sąmokslo teorijomis. Tame viešbutyje prieš pusę šimto metų buvo įkurta organizacija tuo pačiu pavadinimu. Tai žinoma grupė žmonių – šalių vadovai, politikai, industrialistai ir kiti pasaulio įtakingieji, kurie kasmet vis dar susirenka, kad aptartų kapitalizmo dabartį ir ateitį. Ten atvykau ir aš. Jie manęs paprašė pristatyti savo tyrimo rezultatus ir patirtį, kurią įgijau tirdamas Europos energetinį kraštovaizdį ir konsultuodamas vyriausybes.

Dabar papasakosiu, ką papasakojau savo užsakovams prieš 10 metų, nes manau, kad tos pamokos iki šiol yra prasmingos.

**Pirmoji pamoka – žaliųjų energetikos paradoksas.**

Galvodami apie žaliąją energetiką, mes galvojame apie ją ne tik kaip apie būdą sumažinti gamtos taršą, bet ir kaip apie kelią į energetinę nepriklausomybę. Neseniai girdėjau, kaip Ursula von Leyen paskelbė apie tai savo Twitter paskyroje: „Daugiau saulės panelių – mažiau rusiškų dujų“. Deja, mano simuliacijos atskleidė kontraversišką žaliųjų ir dujų energetikos sąjungą. Kai nėra saulės ar vėjo, tą energijos trūkumą gali kompensuoti tik dujomis varoma elektrinė. Nei atominės, nei kitos elektrinės neįjungi laiku, pavyzdžiui, nurimus vėjui ar užslinkus debesims.

Per paskutinius 20 metų į Vokietijos valdžią atėję žalieji uždarė vokiečių atominės elektrines ir pakeitė jas neįtikėtinai dideliais saulės panelių ir vėjo turbinų kiekiais. Deja, per paskutinius 20 metų Vokietijos rusiškų dujų vartojimas beveik nepasikeitė. Žalieji liko valdžioje, nes per šiuos metus jie buvo labai naudingi „Gazpromui“.

Išvada – Europa nepasiruošusi atsisakyti dujų. Bent jau dar ne dabar.

Iš to persmelkia kita išvada: reikia modernizuoti mūsų dujų sistemą.

Šiuolaikinė energetinė sistema – praeito amžiaus paveldas. Ji buvo sukurta valstybinių monopolijų gyvavimo laikais. Ta pati valstybė gamino, skirstė ir pardavinėjo energiją. Tai buvo pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas tiekti energiją žmonėms ir pramonei. Tačiau mano simuliacijos parodė, kad tokios sistemos yra ypač neatsparios netikėtoms istorijos vingiams. Tik padidinus žaidėjų skaičių, atsirado stabilūs scenarijai.

Atspari energetinė sistema gali būti apibūdinta dviem negražiais žodžiais: diversifikacija ir decentralizacija. Paprastai kalbant, reikia daugiau kompanijų rinkoje ir daugiau vamzdžių žemėje, ir ypač suskystintų dujų terminalų. Tie terminalai ir buvo pagrindinis mano pasiūlymas beveik visoms Europos vyriausybėms.

Tai buvo ne tik mano vieno išvados, prie kurių prisidėjo ir kitų tyrėjų nuomonės. Nemažai ES šalių per ateinančius 10 metų pastatė suskystintų dujų terminalus, nors iš pirmo žvilgsnio – tokie projektai atrodo labai brangūs. Juos įvertinome tik retrospektyvoje, tačiau dabar akivaizdu, kad šalys tapo energetiškai nepriklausomos nuo Rusijos ir galėjo pasirinkti teisingą barikadų pusę, teikti visokeriopą pagalbą Ukrainai, kad ši laimėtų karą prieš Rusiją. Tokios šalys Europoje yra Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Lenkija, ir, aišku, Lietuva. Didelę dalį šių šalių laisvės priimti teisingus sprendimus galima paaiškinti tuo, kad jos laiku įvertino savo energetinį atsparumą ir diversifikavo savo dujų tiekimą. Šias teigiamas pamokas reikėtų nepamiršti ir priimant sprendimus ateityje – tiek politiniuose, tiek verslo kontekstuose.

Lietuva – viena iš šalių, kuri pastatė dujų terminalą ir dabar gali mėgautis jo rezultatais. Lietuva galėjo laiku atsisakyti rusiškų dujų ir nebebūti šantažuojama pabudusio režimo, ko negalima pasakyti apie kitas šalis, kurios vėl atsisakė klausyti gerų patarimų.

Yra ir trečia mano tyrimų išvada – bonus, kurią aš dažniausiai pasakoju tik prie alaus. Nes ji pamoka skirta man. Peržiūrėjęs šimtus simuliacijų ir jų sukurtų ateities scenarijų supratau, kad ateities mes nuspėti negalime. Net ir tie ekspertai, kurie viešai pasisako, kad bus taip ar kitaip, dažnai klysta. Retas iš jų tikėjosi, kad JAV prezidentu taps Trumpas, kad Britanija paliks ES, ar kad prasidės karas Ukrainoje. Ateitis nežinotina. Dėl to aš vengiu daryti prognozes, ypač viešai.

Bet akivaizdu, kad karas Ukrainoje užbrėžė liniją Europos istorijoje, ir kelio atgal nėra. Buvo Europa prieš karą, ir bus kita Europa, kai Rusija pralaimės. Taip pat bus kita Rusija.

**Kokia bus Rusija?**

Paskutinis mano pasakojimas iš dujų istorijos – pažadu.

1959 metais Olandijoje, Groningeno provincijoje, buvo atrastas didelis dujų telkinys, didžiausias Europoje. Ta Olandija, kurią žinome – stipri, išsilavinusi, socialiai teisi visuomenė – skolinga savo sėkme toms dujoms. Bet prasidėjęs dujų eksportas per dešimtmetį beveik sužlugdė Olandijos ekonomiką. Dar vienas dujų paradoksas. Žurnalas *The Economist* pavadino šį fenomeną „olandų liga“ (Dutch disease). Mat dujų eksportas buvo toks sėkmingas ir pelningas, kad olandų gilderis pabrango, ir jokios kitos eksporto industrijos nebegalėjo konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Olandiški produktai tiesiog tapo visiems per brangūs.

Rusija, panašiai, tarp kitų ligų serga ir olandiškos ligos atmaina. Nieko neapsimoka daryti, kai gali tiesiog pardavinėti dujas. Jei Rusija ir toliau gyvens išimtinai iš dujų, ten niekada neatsiras kita industrija, ir toliau skurs socialinė, švietimo, sveikatos apsaugos sistemos. Paradoksaliai, visi tie dujų pinigai tik didins šalies skurdą ir atsilikimą. Kol Rusija nepakis savo dujų politikos, tol mes būsime priversti gyventi šalia, kaip sakė Reiganas, „blogio imperijos“. Ir geriausias būdas jiems padėti – tai čia ir dabar nutraukti dujų importą. Nes patys jie to nepadarys.

Karo pasekoje taip pat keičiasi galios centras Europoje. Bet Europos laimėtojus ir pralaimėtojus prognozuoti dar sunkiau. Aš pusiau rimtai pasiūlyčiau remtis geriausiu man žinomu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu Europos barometru: Eurovizijos dainų švente.

Jei mes pažvelgsime į tikro praejusio konkurso rezultatus, mes jau dabar turėsime indikaciją, kas ateina, o kas nueina nuo ES įtakos podiumo. Tarp lyderių, be Ukrainos, yra Jungtinė Karalystė, Ispanija, Švedija, Italija, Graikija, Portugalija.

Visos šios šalys – energetiškai nepriklausomos nuo Rusijos, turinčios savo energetinius išteklius arba galimybę importuoti dujas iš viso pasaulio per suskystintų dujų terminalus.

Tos šalys dabar turi galimybę perimti ES vairą į savo rankas, daryti teisingus, modernius ir drąsius sprendimus ir sukurti labiau decentralizuotą ir diversifikuotą ES. Ne tik energetiškai, bet ir kultūriškai bei politiškai.

Kitoje skalės pusėje – pralaimėtojai:

Vokietija ir Prancūzija surinko praktiškai 0 taškų. Vokietijai taip pat reikės atsikratyti savo priklausomybės nuo rusiškų išteklių. Tas procesas bus labai skausmingas ir gali turėti žymiai didesnes politines pasekmes, nei mes įsivaizduojame. Dėl to Vokietijos ateitis yra miglota.

Pabaigai papasakosiu dar vieną istoriją tiems, kurie jaunesni už mane. Kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, kurie nesupranta rusiškai, kurie Rusijoje niekada nebuvo. Mat svarbu atleisti, bet niekada nepamiršti, su kuo turi reikalų. Ir man svarbu jums priminti.

Sovietų Sąjunga subyrėjo, kai man buvo 10 metų, ir aš tuoj pat atsitraukiau nuo Rytų ir atsisukau į Vakarus. Buvo daug galimybių studijuoti užsienyje, kuriomis aš ir pasinaudojau. Galvojau, kad ir man Rusijoje neteks pabuvoti. Bet viena karta teko. O buvo taip:

Prieš 20 metų, pabaigęs mokslus užsienyje, grįžau į Lietuvą be skatiko. Ieškojau darbo, buvau net pradėjęs kurti durų rankenas turtuoliams iš Dubajaus. Vieną vakarą su manimi susisiekė žmogus, kuris baigė tą patį užsienio universitetą, tik 10 metų anksčiau, ir norėjo man pasiūlyti darbą. Sako, atvažiuok pas mane – pasikalbėsime. Kur? Aš Maskvoje dabar. Sakau, gerai – kaip kita savaitė? Jis sako, ne – būtų geriausia rytoj. Aš supratau, kad čia matyt testas.

Kitą rytą nubėgau į Rusijos ambasadą, prie kurios dabar tas kraujo spalvos prūdas. Jie man iš karto pasakė, kad viza užtruks bent 2 savaites, reikės kvietimo ir t. t. Aš, būdamas visiškai nevykęs, skambinau visur. Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijoje pasakė, kad yra galimybė gauti vizą tą pačią dieną. Grįžau į ambasadą ir pasakiau, kad pagal jų viršininkų informaciją yra tokia galimybė. Jie truputį sunerimo, kad aš visur skambinėju, ir nučiupinėjo mane į kabinetą – pasikalbėti su šefo.

Įėjęs pro duris, pamačiau vyrą, kuris stovėjo į mane nusukęs nugarą. Man ėjus į kambarį, jis nepakeitė pozos. Stovėjo nusisukęs ir žiūrėjo į mane per veidrodį, kabantį ant sienos. Maža to, žiūrėdamas sukavo sau velsius ūsus. Ko nori? Aš papasakojau situaciją. Vietoj konkretaus atsakymo gavau ilgoką monologą, kaip mes, lietuviai, sliužai, ne žmonės ir neverti Motinos Rusijos dėmesio, kaip jis mūsų nekencia ir linki mums kuo blogiau. Čia iš oficialaus Rusijos valstybės atstovo, paskirto reprezentuoti Rusiją Lietuvoje. Žmogaus, kuris gyvena ir dirba Lietuvoje. Išklausęs, galvodamas, kad mane jau iš viso iš kambario su keiksmažodžiais išvys, vis dėlto paklausiau – tai kaip su ta viza. Mano nuostabai, jis atsisuko ir lyg niekur nieko davė paprastas, bet neįtikėtinas instrukcijas.

Taip: šalia ambasados yra remontuojamas bendrabutis. Pirmame aukšte koridoriuje pirmas kambarys dešinėje. Jis neužrakintas. Ten bus stalas. Ant jo padėk savo pasą ir 300 dolerių. Grįžk ten po 2 valandų ir gausi vizą.

Aš padariau, kaip man sakė. Radau tą bendrabutį, ten visur vaikštinėjo darbininkai, špakliavo, dažė. Aš nežinodamas, ar čia iš manęs bando dar pasityčioti, ar čia iš tikrųjų, palikau savo pasą ir skolintus 300 dolerių ant stalo. Darbininkai į tai jokio dėmesio nekreipė. Pagalvojau, kad gal ir geras ženklas.

Po dviejų valandų, grįžęs į kambarį, ant to stalo radau savo pasą su kvietimu ir viza jame. Darbininkų nebuvo, gal matyt pietų pertrauką.

Šioje istorijoje yra viskas, ką mums reikia prisiminti apie Rusiją, imperializmą, neapykantą ir pavydą kaimynams, požiūrį į Lietuvą ir korupciją, kuri vis dar yra tos valstybės veikimo pagrindas.

Tą pačią dieną išskridau į Maskvą, ir jau vakare pasiekiau savo susitikimo vietą. Išlipęs Kijevo metro stotyje, įsikėliau į didelį istorinį viešbutį, per kurio langus matėsi Rusijos vyriausybes rūmai. Viešbučio pavadinimas buvo „Ukraina“.

Subscribe now